Dvasininkijos kongregacija

Þinia Pasaulinës maldos uþ kunigus dienos proga

Geguþës 30 d., Švè. Jëzaus Širdies ðventë


Gerbiami ir brangûs broliai kunigai!

Švenèiausiosios Jëzaus Širdies ðventës dienà savo protø ir ðirdþiø meilës kupinà þvilgsná nepaliaujamai kreipkime á Kristø, vienintelá mûsø egzistencijos ir pasaulio Atpirkëjà. Kreipti þvilgsná á Kristø reiðkia þvelgti á veidà, kurio kiekvienas þmogus sàmoningai ar nesàmoningai ieðko kaip vienintelio patenkinanèio atsako á savo nenumaldomà laimës troðkulá.

Šá veidà esame sutikæ, ir tà dienà, tà momentà jo meilë taip giliai suþeidë mûsø ðirdá, kad negalëjome sustoti nepaliaujamai praðæ leisti pasilikti jo artybëje. „Auðtant tu girdi mano balsà, ðvintant á tave kreipiuosi su malda ir laukiu“ (Ps 5, 4).

Liturgija mums vis ið naujo teikia progà nuodugniau ásimàstyti á dieviðkojo Þodþio ásikûnijimo slëpiná, ðios bendrijos, kuri yra Baþnyèia, iðtakà ir giliausià tikrovæ: Abraomo, Izaoko ir Jokûbo Dievas apsireiðkia Jëzuje Kristuje. „Niekas nebûtø galëjæs regëti jo ðlovës, jei pirma nebûtø buvæs pagydytas jo kûno menkumo. Dulkiø buvai apakintas, dulkiø esi pagydomas: kûnas padarë tave aklà, kûnas tave pagydo“ (Augustinas. In evangelium Joannis tractatus, homilija, 2, 16).

Tiktai þvelgiant á tobulà ir þavinèià gyvo bei veikianèio, mums apsireiðkusio ir ðiandien prie kiekvieno su savo meile bei atsidavimu vis dar pasilenkianèio Jëzaus Kristaus þmogystæ, ámanoma, kad jis apðvies bei patenkins mûsø þmogiðkosios bûties it bedugnë gilø poreiká; jis tikrai yra mûsø Viltis ir mûsø ribotumus apglëbiantis gailestingumas, mokantis mus atleisti tai, ko vieni patys ne negalëjome nujausti. „Bedugnë ðaukia bedugnei tavo kriokliø griausmu“ (Ps 42, 8).

Tradiciðkai per Švè. Jëzaus Širdies ðventæ ðvenèiamos Pasaulinës maldos uþ kunigø ðventëjimà dienos proga norëèiau atkreipti dëmesá á maldos pirmenybæ veiklos atþvilgiu, nes nuo maldos priklauso, ar veikla bus veiksminga. Baþnyèios misija daugiausia priklauso nuo individo asmeninio santykio su Vieðpaèiu Jëzumi ir todël maitintina malda: „Turint prieð akis <…> aktyvizmà bei gresiantá sekuliarizmà, atëjo metas ið naujo patvirtinti maldos reikðmæ“ (Benediktas XVI. Deus caritas est, 37). Nenuilsdami semkime ið jo gailestingumo, leiskime jam paþvelgti á skausmingas mûsø nuodëmiø þaizdas bei jas gydyti, kad galëtume stebëtis vis nauju mûsø atpirktos þmogiðkosios bûties stebuklu.

Brangûs broliai, esame Dievo gailestingumo mums þinovai ir tik tada jo árankiai, kai vis ið naujo apglëbiame suþeistà þmogiðkàjà bûtá. „Kristus iðgelbëja ne ið mûsø þmogiðkumo, bet per já, iðgelbëja ne nuo pasaulio, bet pasaulyje, kad pasaulis bûtø iðgelbëtas per Já (plg. Jn 3, 17)“ (Benediktas XVI. Kalëdø þinia, 2006 12 25). Taip, esame kunigai per Šventimø sakramentà, aukðèiausià Dievo gailestingumo ir kartu jo mûsø iðsirinkimo aktà.

Antra, nenumaldomai Jo labai trokðtant, tikrasis mûsø kunigystës matmuo yra elgetavimas, paprastas ir nuolatinis praðinëjimas, iðmokstamas tyliai meldþiantis: ðitai visada þenklindavo ðventøjø gyvenimà, ir to primygtinai reikalautina. Toks ryðio su Kristumi suvokimas kasdien grynintinas ir bandytinas. Kasdien vis ið naujo konstatuojame, kad ði drama nepalenkia ir mûsø, Kristaus vardu veikianèiø tarnø. Jo artybëje negalime iðlikti në akimirkos netrokðdami Já paþinti ir jam vis ið naujo pritarti. Turime nepasiduoti pagundai savo kunigiðkàjà bûtá imti laikyti prisiimta neiðvengiama ir perleisti neámanoma naðta, kurià bûtø galima neðti „mechaniðkai“, pasitelkiant, pavyzdþiui, platø ir struktûruotà pastoraciná planà. Kunigystë yra paðaukimas, kelias, bûdas, kuriuo Kristus mus atperka, kuriuo jis mus paðaukë ir dabar vis dar ðaukia kartu su juo gyventi.

Vienintelis tinkamas mûsø ðventojo paðaukimo matas yra radikalumas. Toks visiðkas savæs atidavimas, suvokiant savo neiðtikimybæ, gali bûti ágyvendinamas tik vis nauju maldos remiamu apsisprendimu, kurá Kristus tada diena ið dienos ágyvendina. Šioje radikalumo ir visiðko supanaðëjimo su Kristumi perspektyvoje priimtina bei ágyvendintina ir kunigiðkojo celibato dovana. Kiekvienai kitokiai laikysenai santykio su Kristumi atþvilgiu gresia pavojus tapti ideologine.

Kartais itin didelë ðiandienëmis tarnybos sàlygomis atliktino darbo apimtis irgi turëtø ne atimti mums dràsà, bet akinti dar dëmesingiau puoselëti savo kunigiðkàjà tapatybæ, turinèià nepaneigtinas dieviðkàsias ðaknis. Šia prasme ir vadovaujantis logika, prieðtaraujanèia pasaulio logikai, kaip tik ypatingos tarnybos sàlygos turëtø mus skatinti „pakelti“ mûsø dvasinio gyvenimo „tonà“, ryþtingiau ir veiksmingiau liudijant mûsø iðskirtinæ priklausomybæ Vieðpaèiui.

Jis, kuris pirmas mus pamilo, moko mus visiðkai save atiduoti. „Jëzus Eucharistijoje dovanoja ne „kaþkà“, bet save patá; jis aukoja savo kûnà ir iðlieja savo kraujà. Taip jis dovanoja visà savo egzistencijà, atskleisdamas pirmapradæ ðios meilës versmæ“ (Sacramentum caritatis, 7).

Brangûs broliai, sàþiningai kasdien ðvæskime ðventàjà Eucharistijà – ne tik atlikdami pastoracinæ pareigà ar atsiliepdami á mums patikëtos bendruomenës reikalavimà, bet ir tenkindami visiðkai asmeniná poreiká, lygiai kaip kvëpavimo, ðviesos mûsø gyvenimui poreiká, kaip mûsø tobulam kunigiðkajam gyvenimui vienintelio tinkamo pagrindo poreiká.

Posinodiniame apaðtaliðkajame paraginime Sacramentum caritatis popieþius Benediktas XVI patvirtina ðv. Augustino þodþius: „Niekas nevalgo ðio kûno pirma jo nepagarbinæs; … nusidëtume, jei jo nepagarbintume“ (Augustinas. Enarrationes in Psalmos, 98, 9). Negalëtume gyventi, negalëtume matyti tiesos apie save paèius, jei neleistume Kristui paþvelgti á mus kasdienëje Eucharistijos adoracijoje ir mûsø vël atgaivinti. Marijos, „Eucharistijos moters“, „stabat“ savo sûnaus kryþiaus papëdëje yra ryðkiausias dieviðkosios Aukos kontempliacijos bei adoracijos pavyzdys.

Kaip misijø veikla glûdi paèioje Baþnyèios esmëje, lygiai taip mûsø misija susijusi su mûsø kunigiðkàja tapatybe, ir todël primygtinis poreikis misionieriauti yra mûsø savivokos dalis. Mûsø kunigiðkoji tapatybë statydinama bei atnaujinama kasdien „kalbantis“ su mûsø Vieðpaèiu. Ið nuolat nepaliaujamos maldos gaivinamo ryðio su juo iðauga poreikis leisti visiems mus supantiems tuo ryðiu su mumis dalytis. Juk ðventumas, kurio kasdien meldþiame, yra ne steriliai ir abstrakèiai individualistiðkai gaunamas dalykas, bet neiðvengiamai visus uþkreèiantis Kristaus ðventumas: „Bûdami bendrystëje su Jëzumi Kristumi esame áimami á jo uþ visus, tai tampa mûsø egzistencijos bûdu“ (Benediktas XVI. Spe salvi, 28).

Šis Kristaus „uþ visus“ mûsø atveju ágyvendinamas per tria munera, glûdinèias mûsø kunigystës prigimtyje. Šios munera yra mûsø tarnybos visuma, jokiu bûdu ne susvetimëjimo vieta ar net, dar blogiau, mûsø asmens funkcionalistinis susiaurinimas, tai tikroji mûsø bendrystës su Kristumi iðraiðka; tai – ryðio su juo vieta. Tauta, mums patikëta, kad bûtø mûsø mokoma, ðventinama ir vadovaujama, yra ne mus nuo „mûsø gyvenimo“ atitraukianti tikrovë, bet Kristaus veidas, kasdien mûsø kontempliuojamas taip, kaip á savo mylimosios veidà þvelgia suþadëtinis, kaip á savo suþadëtinæ, Baþnyèià, þvelgia Kristus. Mums patikëtoji tauta yra neiðvengiamas kelias á mûsø ðventumà, t. y. kelias, kuriame Kristus apreiðkia savo Tëvo ðlovæ.

„Jei tam, kas pastûmëja vienà ið maþutëliø nusidëti, po kaklu turi bûti pririðtas akmuo, ir jis pats ámestas á jûrà, tai… kokios bausmës tada laukia tø, kurie á praþûtá siunèia visà tautà?“ (Jonas Auksaburnis. De sacerdotio, VI, 1.498). Turint prieð akis tokià sunkià uþduotá ir tokià didelæ atsakomybæ uþ savo gyvenimà bei iðganymà, iðtikimybei Kristui sutampant su „klusnumu“ jo reikalavimams, diktuojamiems ðiø sielø atpirkimo, nëra në maþiausio pagrindo abejoti gautàja malone. Galime tik praðyti, kad kuo labiau atitiktume jo meilæ, kad jis per mus veiktø, nes arba mes leidþiame Kristui gelbëti pasaulá jam veikiant mumyse, arba mums gresia pavojus iðduoti paèià savo paðaukimo esmæ. Brangûs broliai, savæs atidavimo matas vëlgi yra visiðkas savæs atidavimas. „Penki kepalëliai duonos ir dvi þuvys“ nedaug, bet tai yra viskas! Dievo malone ið to „nedaug“, kokie esame, randasi tautà pasotinanti „bendrystë“. Šiuo „visiðku savæs atidavimu“ ypaè dalijasi senyvo amþiaus ar sergantys kunigai, kasdien vykdantys dieviðkàjà tarnybà vienydamiesi su Kristaus kanèia ir savo kunigiðkàjá gyvenimà aukojantys Baþnyèios gerovës ir sielø iðganymo labui.

Bûtinas viso kunigiðkojo gyvenimo pagrindas iðlieka Dievo Motina. Santykis su ja neturëtø apsiriboti kokia nors pamaldumo praktika – jis turëtø bûti gaivinamas be perstojo patikint jai, Mergelei, visà savo gyvenimà, visà savo tarnybà. Marija akina mus, kaip ir Jonà jos Sûnaus ir mûsø Vieðpaties kryþiaus papëdëje, kartu su ja kontempliuoti beribæ Dievo meilæ: „Tas, kuris mums yra gyvenimas, nuþengë pas mus, prisiëmë mûsø mirtá ir nugalëjo jà savo gyvenimo apstybe“ (Augustinas. Confessiones, IV, 12).

Dievas, mûsø Tëvas, mûsø atpirkimo, mûsø þmogiðkosios bûties atbaigimo, Sûnaus ásikûnijimo ávykio sàlyga padarë Mergelës fiat á angelo apreiðkiamà laukimà. Kristus nutarë, taip sakant, patikëti savo gyvenimà meilës kupinai motinos laisvei: „Kristø pradëdama, pagimdydama, augindama, paaukodama ðventykloje Tëvui, kentëdama drauge su mirðtanèiu ant kryþiaus Sûnumi, ji ypatingu bûdu savo klusnumu, tikëjimu, viltimi ir ugninga meile bendradarbiavo su Atpirkëju, vykdanèiu savo uþdaviná – atkurti antgamtiná sielø gyvenimà. Todël malonës plotmëje ji tapo mûsø motina“ (Lumen gentium, 61).

Šventasis popieþius Pijus X patvirtina: „Kiekvienas kunigiðkasis paðaukimas kyla ið Dievo ðirdies, bet pereina per motinos ðirdá.“ Tai tiesa ne tik akivaizdþios biologinës motinystës, bet ir kiekvieno iðtikimo atsiliepimo á Kristaus kvietimà „pagimdymo“ atþvilgiu. Negalime iðsiversti be mûsø kunigiðkajam gyvenimui skirtos dvasinës motinystës: kupini pasitikëjimo turime patikëti save ðventos Motinos Baþnyèios maldai, tautos, kurios ganytojai esame, bet kuriai sykiu patikëta mûsø globa bei ðventumas, motinystei; turime praðyti ðios pamatinës paramos.

Neatidëliotinai bûtinas, brangûs broliai, maldos sàjûdis, „kurio ðerdis bûtø nuolatinë, dvideðimt keturias valandas trunkanti, Eucharistijos adoracija, idant visame pasaulyje á Dievà visada ir nepaliaujamai kiltø garbinimo, padëkos, ðlovinimo, praðymo ir atitaisymo malda, pirmiausia siekiant suþadinti pakankamai ðventø paðaukimø á kunigiðkàjá luomà ir sykiu tam tikros dvasinës motinystës bûdu – Mistinio kûno lygmeniu – dvasiðkai globoti paðauktus á tarnaujamàjà kunigystæ ir tapusius ontologiðkai panaðius á vienatiná aukðèiausiàjá ir amþinàjá Kunigà, kad jie vis geriau tarnautø Jam ir broliams, taip pat tiems, kurie ir Baþnyèioje, ir Baþnyèios priekyje, bûdami Kristaus vietoje bei Jam, kaip Baþnyèios galvai, ganytojui ir suþadëtiniui, atstovaudami (plg. Pastores dabo vobis, 16)“ (Dvasininkijos kongregacija. Laiðkas dël Eucharistijos adoracijos, kunigø ðventëjimo ir dvasinës motinystës skatinimo, 2007 12 07).

Tad ryðkëja dar viena dvasinës motinystës forma, Baþnyèios istorijoje visada tylomis lydëjusi iðrinktàjá kunigø bûrá. Galvoje turimas mûsø tarnybos patikëjimas konkreèiam veidui, paðvæstai sielai, paðauktai Kristaus ir dël to apsisprendusiai paaukoti save reikiamoms kanèioms bei neiðvengiamiems gyvenimo vargams, kad, taip gyvendama Kristaus artybëje, galëtø uþtarti mûsø kunigiðkosios egzistencijos labui.

Tokios motinystës, kurioje suspindi meilës kupinas Marijos veidas, praðytina malda, nes tik Dievas gali paðaukti jà ir palaikyti. Tokiø ástabiø pavyzdþiø netrûksta; prisiminkime iðganingas ðv. Monikos aðaras, iðlietas dël savo sûnaus Augustino, „dël kurio ji verkë daugiau negu savo mirusius vaikus apraudanèios motinos“ (Augustinas. Confessiones, III, 11). Kitas þavus pavyzdys – Eliza Vaughan, pagimdþiusi ir Vieðpaèiui paaukojusi trylika vaikø; ðeði ið jos aðtuoniø sûnø tapo kunigais, o keturios ið penkiø dukterø – vienuolëmis. Kadangi Eucharistijos slëpiniu stebuklingai prisidengusio Kristaus akivaizdoje neámanoma bûti tikru elgeta nemokant praðyti veiklios pagalbos bei maldos tø, kuriuos jis ðalia mûsø pastato, nesvyruodami patikëkime save motinystei, kurià Šventoji Dvasia mûsø labui neabejotinai suþadins. Šv. Kûdikëlio Jëzaus Teresë suvokë didelæ bûtinybæ melstis uþ visus kunigus, pirmiausia drungnuosius; viename savo seseriai Celinai adresuotame laiðke ji raðo: „Gyvenkime dël sielø, bûkime apaðtalai, gelbëkime pirmiausia kunigø sielas… Melskimës uþ juos, kentëkime dël jø, ir Jëzus paskutinæ dienà bus dëkingas“ (Teresë Lizjietë. 94 laiðkas).

Patikëkime save Švenèiausiosios Mergelës, apaðtalø Karalienës, mylinèios Motinos, uþtarimui; þvelkime kartu su ja á Kristø, be paliovos stengdamiesi visiðkai jam priklausyti – ðtai tokia mûsø tapatybë!

Prisiminkime Arso ðventojo klebono, klebonø globëjo, þodþius: „Jei jau bûèiau ákëlæs kojà á dangø ir mane papraðytø gráþti á þemæ darbuotis dël nusidëjëliø atsivertimo, mielai gráþèiau. Ir jei man bûtø bûtina likti þemëje iki pasaulio pabaigos, keltis viduryje nakties ir kentëti taip, kaip kenèiu, ið visos ðirdies tam pritarèiau“ (Brolis Atanazas. Procès de l’Ordinaire, p. 883).

Tegu Vieðpats veda bei saugo visus ir kiekvienà, ypaè ligonius ir kenèianèiuosius, be paliovos siûlant savo gyvenimà ið meilës.